.

Kartais žmonės privalo būti stiprūs. Neretai palūžtame, nes paaukojame viską ir negauname nieko arba leidžiame jausmams užimti pirmą vietą svarbiose situacijose. Kartais stengiames būti gerais draugais, atlikti savo pareigas, bet ar sulaukiame to pačio atgal? O galbūt norime per daug, o tas "per daug" yra neįmanomas.
Gyvenimas dovanoja pamokas, ir neturime kitos išeities, tik jas priimti. Turime suprasti, kad tos pamokos nėra nei mūsų, nei kieno nors kito kaltė. Kartais tiesiog gyvenimas nusprendžia mus išbandyti.
Dabar jaučiu, kad man trūksta jėgų judėti, o galbūt nesusimąstau, kad neturiu noro. Gyvenimas pilnas netikėtumų, kai visi tie "geri" ir "negeri" netikėtumai tave aplanko, apnyksta tingulys ir nerimas kas bus toliau.
Visad tikėjau ir mokiau kitus, kad po sunkumų, ateina nuostabus laikas. Tikiu, kad jis ir ateis, tik su nedideliu nerimu laukiu kas bus ateity. Truputį baisu, nes atrodo turi pasirinkti svarbų kelią, kuris tave lydės bent mažiausiai kelis metus, o galbūt tas "kelių metų" laiko tarpas neatrodo toks baisus ir ilgas. Baisiausia, ar jis teisingas!
Iš drovios, pilkos pelytes kažkada virtau kovotoja. Bet dabar jaučiu, kad beveik kiekvienas mano žingsnis yra apimtas kažkokių dvejonių. Suprantu, kad reikia paleisti kai kuriuos žmones, su kuriais tave siejo didelis ryšis, tikriausiai viskam ateina galas. Vieni žmonės išeina iš tavo gyvenimo, bet ateina kiti. Tas pats kaip ir širdis užgyja po dūžio.
Netikėkite ką sako kiti, jie nori mus įbauginti. Tikėkite savimi ir visad skinkites šviesaus rytojaus link.