" Niekad
nesuvokiau koks tai tobulas jausmas. Leistis apkabinamai ir bučiuojamai,
jaustis norimai ir geidžiamai. Koks nepakartojamas jausmas ryte prisiglausti
prie šilto kūno ir mėgautis ta trumpa akimirka.
Vis dėlto žmonėms reikia jausmų, o man- šiek tiek dėmesio.
Aš nevaidinsiu silpnos, nes tokia nesu, tvirtai sakau, kad man nereikia vyro,
nes esu nepriklausoma.
Galbūt atsukus laiką atgal, elgčiausi visiškai kitaip.
Pasiduočiau mintims ir aistrai ir pasinerčiau į tą erdvę, gan svetimą ir šaltą.
Sakau, jog viskas ateina su laiku, o žmonės ieško kažko iš
nevilties. Nerimas mus žudo, o nežinomybė priveda prie sunkiausių poelgių.
Malonumas ar garbė? Du nesuderinami dalykai, arba imk tai ką
tau duoda, arba išlik garbinga.
Manęs nežudo nežinomybė, man sunku suvokti kas manęs laukia.
Viešpatie, aš tiek daug noriu iš gyvenimo, noriu būti mylima,
noriu būti laiminga, noriu žinoti, kad esu reikalinga kažkam. Banalu. Bet tai
tiesa. Netikiu meile, jos nebeliko, mano širdis patapo ledinė, kurios
nebeištirpdys net karščiausi jausmai. Išmokau „mylėti“ tik kūną, jausti geismą
nuo prisilietimų, matyti akimis, bet ne širdimi. Nebemoku mylėti žmonių, nes
išmokau mylėti tik save. Tapau egoiste, bet tik vien dėl to, nes dabar žinau,
kad niekas manęs nebeįskaudins. Nebeleisiu niekam įlįsti į mano širdį, o vėliau
net neatsisveikinus išeiti. Galvojat taip lengva. Visai ne."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą