Rugpjūčio 8-osios mintys

Viskas, kas turi pradžią turi ir pabaigą. Tai aiški taisyklė, bet ja žino ne kiekvienas. Tiksliau jos negali suprasti kiekvienas, nes prie tų, prie kurių labiausiai prisirišame šalia jau nebėra. Ir galbūt atsisveikinti su jais ir sėsti į kitą gyvenimo traukinį yra pats geriausias būdas, nes kitoj traukinio stotelej laukia nauji žmonės ir naujas gyvenimas.

.

Kartais žmonės privalo būti stiprūs. Neretai palūžtame, nes paaukojame viską ir negauname nieko arba leidžiame jausmams užimti pirmą vietą svarbiose situacijose. Kartais stengiames būti gerais draugais, atlikti savo pareigas, bet ar sulaukiame to pačio atgal? O galbūt norime per daug, o tas "per daug" yra neįmanomas.
Gyvenimas dovanoja pamokas, ir neturime kitos išeities, tik jas priimti. Turime suprasti, kad tos pamokos nėra nei mūsų, nei kieno nors kito kaltė. Kartais tiesiog gyvenimas nusprendžia mus išbandyti.
Dabar jaučiu, kad man trūksta jėgų judėti, o galbūt nesusimąstau, kad neturiu noro. Gyvenimas pilnas netikėtumų, kai visi tie "geri" ir "negeri" netikėtumai tave aplanko, apnyksta tingulys ir nerimas kas bus toliau.
Visad tikėjau ir mokiau kitus, kad po sunkumų, ateina nuostabus laikas. Tikiu, kad jis ir ateis, tik su nedideliu nerimu laukiu kas bus ateity. Truputį baisu, nes atrodo turi pasirinkti svarbų kelią, kuris tave lydės bent mažiausiai kelis metus, o galbūt tas "kelių metų" laiko tarpas neatrodo toks baisus ir ilgas. Baisiausia, ar jis teisingas!
Iš drovios, pilkos pelytes kažkada virtau kovotoja. Bet dabar jaučiu, kad beveik kiekvienas mano žingsnis yra apimtas kažkokių dvejonių. Suprantu, kad reikia paleisti kai kuriuos žmones, su kuriais tave siejo didelis ryšis, tikriausiai viskam ateina galas. Vieni žmonės išeina iš tavo gyvenimo, bet ateina kiti. Tas pats kaip ir širdis užgyja po dūžio.
Netikėkite ką sako kiti, jie nori mus įbauginti. Tikėkite savimi ir visad skinkites šviesaus rytojaus link.

Tai, ką radau 2012.10.29

" Niekad nesuvokiau koks tai tobulas jausmas. Leistis apkabinamai ir bučiuojamai, jaustis norimai ir geidžiamai. Koks nepakartojamas jausmas ryte prisiglausti prie šilto kūno ir mėgautis ta trumpa akimirka.

Vis dėlto žmonėms reikia jausmų, o man- šiek tiek dėmesio. Aš nevaidinsiu silpnos, nes tokia nesu, tvirtai sakau, kad man nereikia vyro, nes esu nepriklausoma.

Galbūt atsukus laiką atgal, elgčiausi visiškai kitaip. Pasiduočiau mintims ir aistrai ir pasinerčiau į tą erdvę, gan svetimą ir šaltą.

Sakau, jog viskas ateina su laiku, o žmonės ieško kažko iš nevilties. Nerimas mus žudo, o nežinomybė priveda prie sunkiausių poelgių.

Malonumas ar garbė? Du nesuderinami dalykai, arba imk tai ką tau duoda, arba išlik garbinga.

Manęs nežudo nežinomybė, man sunku suvokti kas manęs laukia.

Viešpatie, aš tiek daug noriu iš gyvenimo, noriu būti mylima, noriu būti laiminga, noriu žinoti, kad esu reikalinga kažkam. Banalu. Bet tai tiesa. Netikiu meile, jos nebeliko, mano širdis patapo ledinė, kurios nebeištirpdys net karščiausi jausmai. Išmokau „mylėti“ tik kūną, jausti geismą nuo prisilietimų, matyti akimis, bet ne širdimi. Nebemoku mylėti žmonių, nes išmokau mylėti tik save. Tapau egoiste, bet tik vien dėl to, nes dabar žinau, kad niekas manęs nebeįskaudins. Nebeleisiu niekam įlįsti į mano širdį, o vėliau net neatsisveikinus išeiti. Galvojat taip lengva. Visai ne."