Ir aš kartais vis grįžtu, ir grįžtu į tą patį. Į tuštumą, kuri tadais rodės nuostabi ir dar nepažinta. Aš nevyliaus ir netikėjau. Seniai praradau tikėjimą kažkuo, kas man buvo brangu. Praradau ir meilę.
Supratau, kad skausmas gimdo ne neapykantą, o abejingumą. Abejingumą gyvenimui, meilei ir laimei. Taip ilgai ieškojau laimės, kol galiausiai supratau, kad jos nebenoriu.
Ir tapau šlykšti materialistė. Ko norėjot? Pagaliau žengiau aukštai pakelta galva, nepaprastai šalta.
O jūs nė neįsivaizduojat kaip dėl to aš nekenčiu savęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą